saulėkaitis

saulė́kaitis sm. (1) žr. saulėkaita: 1. Brs, Vvr, Up Vė[ja]s neužputa, čia pats saulė́kaitis DūnŽ. Sėda saulė́kaitė[je] su kailiniais Pj. Kaip anos būs skanios: aš tris adynas vežiau saulė́kaitė[je] Mžk. Nereik jų (sėklų) teip pat saulėkaitė[je] laikyti, idant nepardžiūtų S.Dauk. ^ Dribsok kaip šuo saulėkaity Plt. 2. Maudykis tik saulėkaičiais ir neparšalsi Trg. Tik vandenyje galima pakęsti saulėkaitį rš.